Kalėjimų departamentas apdovanojo pranciškoną Arūną Peškaitį garbės ženklu
 
 2017 m. vasario 10 d. Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos apdovanojo pranciškoną kunigą Arūną Peškaitį trečiojo laipsnio garbės ženklu „Už nuopelnus“. Kun. Arūnas Peškaitis OFM jau dešimt metų dirba Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kapelionu, kur bendrauja su itin sunkius nusikaltimus padariusiais žmonėmis.

Pasak A. Peškaičio, per dešimt metų nueitas ilgas kelias ir į gera keitėsi ne tik santykiai su kalėjimo administracija, bet ir pačių kalinių gyvenimai. „Mačiau labai daug Dievo malonės ženklų ir stebuklų pačių nuteistųjų širdyse. Buvau liudininkas, kaip jie atranda Dievą – ne lozungą ar ideologiją – bet liudija atsivertimą savo darbais, – tvirtina A. Peškaitis ir priduria – Du vyrai, kuriuos pradėjau lankyti dar kalėjime, dabar jau gyvena laisvėje ir savo gyvenimu patvirtina tas pačias vertybes, kurias išpažino kalėjime atradę Dievą. Jie dirba ir yra tapę naudingais visuomenės nariais, mokėdami mokesčius, prisidėdami prie bendrojo gėrio ir atiduodami skolą visuomenei.“ Pasak kalėjimo kapeliono, šių vyrų pavyzdys rodo, kad reikia kuo mažiau griežto ir uždaro kalinimo bei kuo daugiau kitokios priežiūros būdų, kad žmogus galėtų atlikdamas bausmę dirbti ir grąžinti tai, ką jaučiasi atėmęs iš visuomenės bei konkrečių žmonių.

Kunigas Arūnas Peškaitis džiaugiasi kalinių solidarumu jo ligų ir rūpesčių metu. „Kaliniai ir meldėsi, ir klausė kaip laikausi, ir net paruošdavo dovanų. Mes dažnai vadovaujamės stereotipu, kad kaliniai vien tik kažko prašo ar reikalauja. Taip, kai kurie prašo ir net tuo piktnaudžiauja, bet yra ir tų, kurie patys dalijasi tuo, ką turi. Yra net tokių kalinių, kurie dešimtadalį savo kalėjime uždirbtos algos kaip auką atsiunčia mažesniųjų brolių vienuolynui, kiti mezga ir padovanoja kojines ar kitus rankdarbius,“ ¬– pasakoja kunigas.

Pranciškonas A. Peškaitis tvirtina, kad per dešimtmetį susiformavę glaudūs ryšiai su administracija leidžia Lukiškių kalėjime rengti įvairias iniciatyvas. „Galiu tik padėkoti Lukiškių kalėjimo direktoriui Viktorui Davidenko, kuris visada įsiklauso į mano prašymus ir stengiasi į juos atsiliepti. Ten dirba tikrai daug puikių pareigūnų, tokių kaip reabilitacijos skyriaus vadovė Ana Urbanavičienė, klinikinis psichologas Said Dadašev ir daugelis kitų.“

Bendromis pastangomis kalėjime jau yra vykusios dvi konferencijos, kurioje dalyvavo ir pranešimus skaitė ne vien mokslininkai, visuomenininkai bei administracijos darbuotojai, bet ir patys kaliniai. Visi konferencijos dalyviai kartu pietavo, betarpiškai bendravo. Pasak kapeliono, tai leido jiems pasijusti lygiems tarp lygių, normaliais žmonėmis. „Planuoju organizuoti ir trečią konferenciją, kalbėsiu apie tai su kalėjimo direktoriumi“, – teigia Arūnas Peškaitis.

„Kalbant apie Kalėjimų departamentą, aš visada turėjau glaudžius ryšius su visais šios įstaigos direktoriais, tačiau tikrai išskirčiau pastaruosius keletą metų, kai įstaigai vadovavo Živilė Mikėnaitė, – pasakoja kunigas. – Ji per tą trumpą laiką padarė neįtikėtinai daug, kad kalėjimai ir pataisos namai po truputį virstų reabilitacinėmis bendruomenėmis. Jos pastangomis įrengta žalioji oazė, motinos ir vaiko namai Panevėžyje, pusiaukelės namai. Kuriama pasitikėjimo atmosfera, stiprinama reabilitacinė sistema. Todėl dabartinių įvykių kontekste labai viliuosi, kad kompetentinga komisija objektyviai įvertins susidariusią situaciją. Iš to, ką ponia Živilė Mikėnaitė lig šiolei darė, ir iš mudviejų bendradarbiavimo galiu pasakyti, kad ji yra puiki specialistė“, – tvirtina Lukiškių kalėjimo kapelionas A. Peškaitis OFM.

Tačiau nepaisant padarytos pažangos, dar yra labai daug skubių darbų, kuriuos turi atlikti ir valdžia, ir pati visuomenė. Vienas iš jų – sutaikinimo tarnystė. „Jau yra susiformavusi savanorių grupė, kuri nuoširdžiai ir ištikimai lanko kalinius, meldžiasi su jais Mišiose, veda Alfa kursą, rankdarbių būrelius. Kalėjimą lanko ir artistai bei visuomenės veikėjai, – vardija kunigas. – Tačiau Katalikų Bažnyčia, didžiausia Bažnyčia Lietuvoje, turi pakankamai rezervų, kad dar intensyviau bendrautų su nuteistaisiais. Norėtųsi daugiau kūrybiškumo ir pasiūlymų. Juk kartais tie žmonės, kurie lanko nuteistuosius daug metų, nuvargsta ir išsisemia. Vis išgirstame klausimą: kodėl einate pas kalinius, o ne pas aukas? Tiesą sakant, būtų labai gerai, jeigu atsirastų daugiau savanorių, kurie eitų pas aukas ir neštų susitaikymo žinią. Jie darytų tą darbą, kurio Lietuvoje nedaro valstybė – tarpininkautų tarp aukos ir kaltininko jiems susitaikant. O Seimo ir Vyriausybės uždavinys būtų priimti ir įgyvendinti atitinkamus įstatymus, kad į reabilitacijos programą būtų įtrauktas Vakarų Europoje įprastas nuteistųjų ir aukų sutaikymas. Bažnyčiai čia yra labai plati dirva – padėti aukoms ir jų artimiesiems atleisti ir susitaikyti. Žinau, kad tai labai sunku, bet įmanoma. Net Lukiškių kalėjime yra atvejų, kai nuteistieji bando rašyti atsiprašymo laiškus“, – liudija kalėjimo kapelionas pranciškonas Arūnas Peškaitis.

Tuo tarpu vienu iš opiausių šiandienos klausimų lieka pataisos namų renovacija. Pravieniškėse žengti pirmieji žingsniai kelis korpusus perdarius į kamerinio tipo patalpas. „Kaimyninėje Estijoje jau seniausiai nėra tų sovietinių lagerių, kur gyvena po 30 žmonių viename kambaryje. Svarstome apie subkultūros įveikimą, tačiau paliekame visas sąlygas jai tarpti. Jeigu 30 vyrų gyvena vienoje patalpoje, ten neišvengiamai susikuria hierarchija. Taip pat būtina kuo greičiau pradėti statyti naują kalėjimą“, – teigia A. Peškaitis. Pasak jo, čia susiduriama su politinės valios stoka ir su žiniasklaidos nuolat formuojama ir skatinama agresija bei neapykanta kalinių atžvilgiu. „Pavyzdžiui, aiškinama, kad kaliniai gali rinktis studijuoti kurią tik nori specialybę, o mūsų vaikai negali įstoti į universitetus. Tai yra absurdas. Kalėjime yra buvęs tik vienas profesorės Giedrės Kvieskienės iš Lietuvos edukologijos universiteto inicijuotas projektas, kai keli kaliniai galėjo studijuoti aukštojoje mokykloje. Taip, teoriškai jie gali studijuoti susimokėdami už mokslą. Tačiau iš ko jie susimokės? Atsiranda tik pavienių atvejų, kai artimieji gali sumokėti. O aš žinau, kiek daug jaunų vyrų praplėstų savo mąstymą studijuodami. Tai turėtų būti svarbus uždavinys valstybei, kuris atneštų ilgalaikius vaisius visuomenėje. Užsienyje yra labai daug patirties, kai buvę kaliniai patys įsidarbina nusikaltimų prevencijos ir integracijos sistemoje, tampa socialiniais darbuotojais kalėjimuose. Mums iki to labai toli, bet noriu tikėti, jog kada nors tai įvyks“, – viliasi A. Peškaitis.

„Dar vienas dalykas, kurį noriu pabrėžti, yra būtinybė priimti lygtinio paleidimo įstatymą nuteistiesiems iki gyvos galvos, – sako A. Peškaitis. – Keista, kad net Rusija turi tokį įstatymą, o mes neturime. Nuteistieji vis tikisi, kad Lietuva priims šį įstatymą, kuris priimtas ne tik visose Europos Sąjungos, bet ir visose 47 Europos Tarybos šalyse, kad po kažkiek laiko (prabėgus penkiolikai, dvidešimt ar daugiau metų) žmogus paleidžiamas į laisvę. Beprasmiška yra žmogų kankinti visą gyvenimą, nes toji bausmė praranda savo prasmę – žmogaus pasitaisymą. Kol kas jiems vienintelė viltis yra vien prezidento malonė“, – įsisenėjusią problemą įvardija apdovanojimą pelnęs Lukiškių kalėjimo kapelionas pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM.

Parengė Monika Midverytė
Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos komunikacijos koordinatorė 
Mob. +370 674 66448
El. paštas: komunikacija@ofm.lt , monikaofs@gmail.com



 
 
   
Apie naujienų grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt